savo

sàvo pron. pos. ind. DŽ, sãvo K, Rtr 1. nurodant daikto, dalyko, reikalo priklausymą, artumą bet kuriam iš trijų (ppr. veiksmą atliekančių) asmenų (kalbančiajam, klausančiajam arba asmeniui, apie kurį kalbama): Kromininkas rodo tavorus savo, bene pasmils kas pirkti J. Paskendęs jis savo darbuose J. Savo namuose užsigimė B200. Čia sàvo rankų darbo siuvinėta PnmA. Esu kulsčius nemažai [linų] su sàvo rankum Škn. Tegu duoda anas pats sàvo ranka, tu neskišk Dglš. Aš turiu iš sàvo galvos išjudyt (prisiminti) Erž. Sàvo pinigais, sàvo rankom padarė Pb. Sàvo akim matė, kaip aitivarai grūdus nešdavo Antr. Sàvo arklį žmogus tai žiūria Antz. Reikia karvę laidyt ir sàvo, ir jo Nmč. Sàvo vištikę, paršiuką turi, viskas auga, tei gražu Erž. Sėmenų gana bus sàvo OG264. Kožnas bernas sàvo peilį turėjo Šlu. Kiekvienas sàvo darbą turia Dt. Bet sàvo ūdės (audimo) rūbas Mlk. Taip išgyveno sàvo amželį nieko netaisęs Slnt. Nū sàvo jaunystės jau pradėjau vargti Šlu. Visą sàvo gyvenimą prie plūgo ir akėčių praleidė Skrb. Kožnas sàvo dieną atganinėjam (atganom) LKKIX205(Dv). Sàvo turėdamas lizdą, kur tu norėsi išlėkti Skdv. Be sàvo kertės blogai Ps. Nė vieno medžio nėra sàvo: visi pirkti iš valdžios Gg. Pas mus buvo sàvo grybų, ale iškirto medžią LKT403(Šč). Aš sàvo nuomonę niekam nekišu Vdk. Vėjagaudis: tam i tam tiki, kas ką pasakė, sàvo neturi Prng. Ji buvo sàvo leidžiamu (savavališkai) iš tę parėjus Šmk. Ar tamsta supranti, ką reiškia turėti savo žemės ir savo namą, kai augini ketvertą vaikų? J.Avyž. Abu užsidėję šiaudines skrybėles, savo pačių pintas žiemos vakarais J.Balt. Et, ką čia pasakosiu: esmi iš prastų, į ne savo nesikišu M.Valanč. Ne ant savo bėro žirgo pas mane atjojai ir ne savo aukso žiedą man padovanojai LTR(Sn). Sėjau savo jaunas dienas kaip žalią rūtelę J.Jabl. Sena mano motinėlė sàvo duktę budino (d.) Dbg. Pakelk savo dešinę smūtniems ant linksmybės PK143. Niekur kitur nekaraliauja per malonę savą, tiektai toje tėvykštinėje karalystėje savo DP3. Kiekvienas girdėjo liežuviu savo juos kalbančius VlnE76. ^ Savo namų ir dūmai saldūs LTsV215(ž.). Savo ašaros sūrios, o svetimo tik šlapios LTR(Vlk). Į savo daržą gali ir per tvorą lipti Vlkj. Savo ir žvakgalys šviesesnis už svetimą lempą LTR(Vdk). Nuo savo lauko lapė viščiukų neneša LTsV235(Krok). Geriau viena akis savo, negu dvi svetimos Ml. Turėk sàvo, tai i mieste galėsi sėdėt Plv. Broli mano, valgyk duoną sàvo Trgn. Gyvenk savo galva, dirbk savo rankom LTR(Km). Kožnas sàvo turi protelį Kdn. Savo nelabą nepagiri, svetimą gerą nepapeiki B200. Ne ant savo jojęs, ir klane nusėsi LTR(Mrj). Savo [žirgą] pažinęs, ir klane nusodina M. Pažiūrėk pirma į savo antį, o paskui į kito LTsV267(Vlkv). Iš sàvo burnos – an sàvo galvos Mžš. Savo kožnas naštą nešioti turim R²153. Kožnas sàvo lizą krauna LKT122(Rs). Kožnas savo giesmę gieda NžR. Sàvo burna arčiau Ad. Ir pelė savo urve ginas S.Dauk. ║ nurodant tikimą, atitikimą: Aplink švaru, kiekvienas daiktas savo vieton padėtas V.Bub. 2. nurodant giminystės, artumo santykius: Gerbk savo tėvą ir savo motiną J.Jabl. Pasakyk ir savo broliui, jog aš rytoj išvažiuoju J.Jabl. Atėjau su savo moteriške N. Atėjo tėvas su visais sàvo vaikais Plk. Sàvo vaikai, kokie bebūtų, vis geriau klauso Žlp. Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n'užsimiršo K.Donel. Eik, sesele, pulk po kojų motinėlei sàvo DrskD150. Kas ant savo brolio rūstauja, tas yra kaltas sūdo BPII283. Pažink mus už vaikus savo Mž494. Sàvo kaimo žmonių pavardžių nebeatmenu Žg. Visi važiavo į sàvo kraštą Erž. Didi laimė dirbti savo kraštui, savo tėvynei A.Vencl. ^ Savo krašte ir tvoros žydi LTsV215(Jnš). Ir vėjas kvepia sàvo krašte Pls. Sàvo žemėn meilu numirt Šr. Nedėtas – ne kiaušinis, neperėtas – ne sàvo vaikas Btg. Ir pelėda sàvo vaikus giria Ds. 3. nurodant kas kieno atkakliai daroma, sakoma: Jis sàvo šneka – važiuosiu namo Kdn. Čia nudevei par kramę, čia vėl sàvo dirba Trk. Kad vienas sàvo, kitas sàvo – ir nebėr gyvenimo Ps. Jis vis tiek savo kalba, ir tiek Pg. Anie čia pridirbo, kaip ten užejo – tie sàvo parodė Pp. Kaimiečiai laikėsi savo: jeigu jau valstybė ir valdžia bus ponų, tai nėra ko gero iš jos tikėtis V.Myk-Put. Tėvas buvo nepalenkiamas, vis tvirtino savo J.Avyž. Vertesni būsit, vaikeliai, ka sàvo nepamesit (nesitaikstysit) Erž. Vacys laikosi savo, jis niekada nenusileis V.Bub. Savo bylodamas, jis Dievą bliužnija VlnE197. ^ Velnias savo, popas savo PPr436. 4. nurodant kas kam skirta, pridera: Atgyvenom sàvo, ko gi benori Mžš. Jis savo jau atidirbo, užsitarnavo pensiją rš. Na, dabar tai atsiims savo (susilauks atpildo, bausmės) tas gyvatė! rš. Sulauks savo toks despotas! rš. 5. nurodant kas yra kieno nuosavybė: Padarei raštus, i neturi valios ant sàvo Jrb. ^ Savo ganyk, kito nematyk LTsV268(Jnš), LTR(Gdr). Sàvo neišgirsi, svetimo neišpeiksi Dl. Kas savo negiria, tą iš turgaus varo LTR(Jz). Savo nepaleisk, kito nenorėk LTR(Ds). Savo žiūrėk ir kito matyk LTR(Jnš). Kas sàvo turi, kito neprašo Km. Kai mirsiu, ne kito užgulsiu – sàvo užgulsiu Rs. Savo taupo, kito laupo LTsV305(Pp). Tas lazda gavo, kas nežino savo Ad. Už savo per jūrą perplauks (apie šykštuolį) LTsV297(Krtn). Ieškok nepametęs – gal savo dar pamesi! KrvP(Nm).

◊ ant sàvo savarankiškai (gyventi): Potam pradėjo ant sàvo gyvent RdN.

ant sàvo dúonos nueĩti imti savarankiškai gyventi: Nuo dvylikos metų nuejaũ an sàvo dúonos Grv.

ant sàvo kurpãlio savaip: Jis viską perdirba ant sàvo kurpãlio Žž.

ant sàvo pastatýti Srv padaryti taip, kaip nori, savaip: Žmogus užsispiria, būdavo, ir pastato ant savo V.Piet.

ant sàvo rañkų savarankiškai: Paskui davė dirbti ant sàvo rañkų Grž.

ant sàvo reĩkalo euf. šlapintis ar tuštintis: Ir taip jau atsitiko … ant savo reikalo iš vežimo išlipti DS232. Blogai, kai žmogus negali nė ant sàvo reĩkalo nueit Mrj.

ant sàvo sėdỹnės atsisė́sti savarankiškai pradėti gyventi: Na, tai galiu pasakyti, ir aš kumečiavau, dabar, Erželiškių ponui kiek įdavęs skatiko, ant savo sėdynės atsisėdau: dvi dešimtines valdau kelinti metai LzP.

be sàvo gãlo

1. labai, smarkiai: Geruoju buvome be savo galo J. Būdams parkliokęs ir paralkęs be savo galo FrnS205.

2. labai daug: Grybų čia buvo be savo galo Šmn.

be sàvo var̃do labai (girtas): Buvo girtas be savo vardo, bet išsiblendė Pt.

į sàvo akìs visiškai: Kad aš būčiau į sàvo akìs tavęs nematęs, tokio vyro pijoko! Plng.

iš sàvo dėkõs savaime: Žolės auga iš savo dėkos Kv.

iš sàvo galvõs pats, savarankiškai: Nekas meistras iš jojo, teip iš sàvo galvõs prasidėjo Erž.

iš sàvo pil̃vo pats (išgalvojo): Iš sàvo pil̃vo išsigalvoja i plepa Krš. Aš iš sàvo pil̃vo neišsimisliu nė per aguonos grūdą Gs.

kaĩp ne sàvo dantimìs nenoromis (valgo, kramto): Ėda kaĩ ne sàvo dantim̃s Erž. Ir kramto kai ne savo dantim LTR(Dkk).

kaĩp ne sàvo protè negudrus, lėtas: Koks kaĩ ne sàvo protè Klt.

kaĩp sàvo ãkį [kaktojè] labai (žiūrėti, saugoti): Žiūrėk vištas kaĩp sàvo ãkį kaktõj, kad neitų į kviečius Sk. Mažą vaiką saugok kai savo akį Mrj. Ganyk jį kap savo akį! Lš. Verutė ir jį patį, ir jo turtą globojo ir žiūrėjo kaip savo akį V.Krėv.

kaĩp sàvo ausìs (aũsį) iron. visai, niekuomet (nematyti): Tuos pinigus matis kaĩp sàvo ausìs Alz. Išvysi kaip savo ausį Lz. Mato užmokestį matys kaip savo ausį Žem.

ne sàvo balsù labai balsiai: Jau išleidusios vyrus [į karą], moterys rėkė ne savo balsu A.Vien. Mašina kriokia ne savo balsu Šmn.

ne sàvo káilyje (skūrojè) [bū́ti] nerimti: Ana nebe sàvo skūrõj – laksto visur Ob. Ubagė ne sàvo káily: ka nepažintų sūnus, bijo LKT216(Mšk).

sàvo ámžių (ámžiuje) niekada: Tas jūsų peilis į jomarką joti, – negaląstas sàvo ámžių KlvrŽ. Aš pats daktarų savo amžiuj nematęs A.Vencl.

sàvo baudù savo ruožtu: Auksinuką… Gusčiui…, – buvo bepradedąs savo baudu Vaižg.

sàvo dienojè kada nors, tam tikram laikui atėjus: Matysi savo dieno[je], kad badu dvėsi Šts.

sàvo dvylẽkį kìšti kištis į kitų kalbą: Kur kiši savo dvylekį?! Kt.

sàvo gálva savarankiškai: Savo galva pasidalino mišką J. Nemokėjo savo galva gyventi, tai seno nors būtų paklausęs rš.

sàvo gíesmę giedóti užsispyrus tą patį tvirtinti: Nors tu ją sukapok, vis tiek sàvo gíesmę gíeda Sml.

sàvo káiliu praktiškai pačiam (patirti): Kad kaustyta, patyriau šiandien savo kailiu Pt.

sàvo keliaĩs eĩti savarankiškai gyventi: Daba gali sakyti, gali nesakyti – anie eĩna sàvo keliaĩs Všv.

sàvo keliõnę atbū́ti Ėr mirti.

sàvo kū́ne riebus: Taip jau jis savo kūne buvo Lp.

sàvo laikù jaunystėje: Kad aš buvau sàvo laikù, tai kore dainavau Rdm.

sàvo liežùvį (liežiùvį) įkìšti įsiterpti, kištis į kitų kalbą: Negyva bus, ka neįkiš sàvo liežiùvio – kišutė nematyta! Ps.

sàvo mažóji mažų mažiausia: Išgėrė sàvo mažóji dvi čerki Trk. Uždirbs sàvo mažóji dvyleka šimtų Trk.

sàvo nósį žiūrė́ti rūpintis savo reikalais: Tu savo nosį žiūrėk… – sumurmėjo Ignis Žem.

sàvo papéntį suválgyti (sugriáužti Ggr) mirti: Jau sàvo papéntį suválgė Šts.

sàvo reĩkalu (reĩkalo) euf. šlapintis ar tuštintis: Jonas nuėjo sàvo reĩkalu Dkš. Potam nuėjau pas klojimą sàvo reĩkalo Všn.

sàvo rėžtù eĩti elgtis savo nuomone, supratimu, savaip: Sàvo rėžtù eĩna, tegu eina, ką tu jai padarysi Jrb. Savo rėžtu eina R¹86, MŽ, N.

sàvo rúožtu

1. į nieką nežiūrint, savarankiškai, įprasta tvarka: O, kad aš būčiau sàvo rúožtu, būčiau sutarkavus ir iškepus Skr. Jis eina savo ruožtu J.Jabl.

2. reaguojant į kokį kitą veiksmą: Ir aš savo ruožtu paklausiau, ką jis čia veikia rš.

sàvo širdyjè pérsipjaudinėti įpykti: Pakrutinti kerštu prieš jį buvo …, teip jie ant jo persipjaudinėjo širdysa savo WP123.

sàvo trìgrašį kìšti kištis į kitų kalbą: Visur kiša savo trigrašį Jnš.

sàvo vélnią savąją, kas patinka (daro): Jei munęs nemato, sàvo vélnią daro Kl.

sàvo víeno kójomis pastovė́ti savarankiškai gyventi: Dvidešimt vienerių metų tu jau savo vieno kojomis pastovėsi J.Jabl.

tarýtum ne sàvo kójomis sunkiai (eina): Eini tarytum ne savo kojomis! J.Paukš.

toliaũ sàvo nósies [gãlo] nematýti NdŽ menkai ką išmanyti, žinoti: Jis nemato toliau savo nosies galo rš.